Tai ne tik „nemokamas filmas”

Daugelis žmonių galvoja, kad piratavimas – tai kažkoks vienišas geek’as rūsyje, kuris įkelia filmą į internetą. Realybė yra daug nuobodesnė ir kartu daug įdomesnė – tai verslas. Su struktūra, darbuotojais, pajamomis ir net kažkokia iškrypusia „klientų aptarnavimo” logika.

Pats susidūriau su šia tema, kai pradėjau domėtis, kodėl kai kurios svetainės, kurias visi žino ir naudoja, vis dar veikia po metų metais, nepaisant visų blokavimų ir teisinių grasinimų. Atsakymas pasirodė esąs gana paprastas: nes tai pelningas verslas, o ne hobis.

Serveriai ten, kur rankos nesieks

Pirmoji grandis šioje grandinėje – fizinė infrastruktūra. Piratinių svetainių operatoriai jau seniai išmoko, kur registruoti domenus ir laikyti serverius. Moldova, Ukraina, kai kurios Karibų salų jurisdikcijos, Belize – tai ne atsitiktiniai pasirinkimai. Šiose šalyse autorių teisių apsauga arba labai silpna, arba teisinis bendradarbiavimas su ES šalimis yra minimalus.

Domenas gali būti registruotas vienoje šalyje, serveriai stovėti kitoje, o turinio talpinimas – dar trečioje. Kai Lietuvos teisėsauga bando kažką padaryti, jie turi siųsti prašymus į kelias jurisdikcijas vienu metu. Kol procesas vyksta – svetainė veikia. Kai pagaliau kas nors užblokuojama – per savaitę atsiranda nauja su šiek tiek pakeitu domenu.

CDN (turinio pristatymo tinklai) čia irgi vaidina svarbų vaidmenį. Kai kurie dideli CDN tiekėjai, norėdami arba nenorėdami, aptarnauja piratinį turinį, nes tiesiog fiziškai negali patikrinti visko, kas per juos teka.

Pinigai – iš reklamos, ne iš prenumeratų

Štai čia dalykai tampa tikrai įdomūs. Didžioji dalis piratinių svetainių uždirba ne iš vartotojų, o iš reklamos. Ir ne bet kokios – dažnai iš tos pačios programatinės reklamos ekosistemos, kuri maitina leistinus naujienų portalus ir tinklaraščius.

Kaip tai veikia? Piratinė svetainė registruojasi reklamų tinkle – kartais tiesiogiai, kartais per tarpininkus, kurie „nepastebi” iš kur ateina srautas. Lietuvos vartotojas atidaro filmą, puslapyje pasirodo reklama. Ta reklama gali būti visiškai legali – banko, prekybos centro, draudimo kompanijos. Reklamuotojas moka reklamų tinklui, tinklas moka svetainei, svetainė – savo operatoriams kažkur Moldovoje ar Kipre.

Tai reiškia, kad Lietuvos įmonės netyčia finansuoja piratavimą. Ne iš blogos valios – tiesiog programatinė reklama yra tokia automatizuota, kad niekas tiksliai nekontroliuoja, kur jų skelbimai atsiduria. Yra terminas „ad fraud adjacency” – kai legali reklama atsiduria šalia arba kartu su nelegalia veikla.

Žmonės, kurie tai valdo

Kitas mitas – kad tai kažkokie paslaptingi hackeriai. Iš tikrųjų daugelis piratinių operacijų yra gana kasdieniški „startupai” su aiškiu darbo pasidalijimu. Yra žmonės, kurie rūpinasi techniniu palaikymu, yra SEO specialistai (taip, piratinės svetainės investuoja į paieškos optimizavimą), yra tie, kurie ieško naujų reklamų partnerių.

Dalis šių žmonių gyvena tose pačiose šalyse, kur serveriai. Dalis – visiškai legaliai gyvena ES, nes formaliai jie „tik” valdo domeną ar tvarko reklamų sąskaitas, o ne patys įkelia turinį. Teisinė atsakomybė yra išskaidyta taip, kad sunku prisikabinti prie bet kurio konkretaus žmogaus.

Blokavimas – žaidimas su hidra

Lietuva, kaip ir kitos ES šalys, naudoja interneto tiekėjų lygio blokavimą. Teismas išduoda nutartį, interneto tiekėjai blokuoja domeną. Tai veikia – bet tik trumpam ir tik neišmanantiems vartotojams. VPN, DNS keitimas, nauji domenai – visa tai leidžia apeiti blokavimą per kelias minutes.

Rimtesnis ginklas – eiti paskui pinigus. Kai kurios šalys spaudžia reklamų tinklus ir mokėjimo sistemas neaptarnauti piratinių svetainių. Tai skaudesnė priemonė, nes tiesiogiai kerta per pajamas. Tačiau ir čia operatoriai prisitaiko – naudoja kriptovaliutas, tarpines įmones, šešėlinius mokėjimo kanalus.

Tad kas iš to viso?

Piratavimas išliks tol, kol bus pelningas. O pelningas jis bus tol, kol reklamos ekosistema bus tokia nepermatoma, kol jurisdikciniai skirtumai leis slėptis tarp šalių, ir kol legalios alternatyvos bus per brangios arba per daug fragmentuotos – nes reikia mokėti už penkias skirtingas platformas, kad pamatytum viską, ko nori.

Tai ne moralinis argumentas piratavimui pateisinti. Tiesiog sąžininga diagnozė: kol Netflix, HBO, Disney+ ir dar dešimt kitų platformų kovoja dėl išskirtinių teisių, o vartotojas moka 50 eurų per mėnesį ir vis tiek neranda pusės to, ko ieško – piratinės svetainės turės paklausą. O kur paklausa, ten ir verslas. Net jei serveriai stovi Moldovoje.