Kai kas nors ištaria žodžių junginį „edukacinis torrent’ų naudojimas”, verta stabtelėti ir nusišypsoti – kaip šypsomasi senam pažįstamam, kuris vėl bando pasakoti tą pačią istoriją kitais žodžiais. Interneto platybėse šis terminas jau seniai tapo savotišku slaptažodžiu, eufemizmu, po kuriuo slepiasi kur kas paprastesnis reiškinys: žmonės nori gauti tai, ko nenori mokėti, ir randa būdą tam pateisinti.

Bet nesiskubėkime smerkti. Istorija apie failų dalijimąsi yra kur kas sudėtingesnė nei paprastas gėrio ir blogio konfliktas.

Kai bibliotekos durys užrakintos

Prisiminkime, kaip atrodė pasaulis prieš dešimtmetį ar du. Studentas Vilniaus universiteto bendrabutyje, neturintis pinigų mokslinei literatūrai, o biblioteka – uždaryta arba knygos jau seniai kažkieno pasiskolintos. Tokiu momentu torrent’ai atrodė ne kaip nusikaltimas, o kaip gelbėjimosi ratas. Žmonės ieškojo paskaitų įrašų, senų dokumentinių filmų, kurių niekur kitur rasti nebuvo įmanoma, retų mokslinių straipsnių, už kuriuos leidyklos prašė sumų, prilygstančių mėnesio stipendijai.

Šioje vietoje ir gimė mitas apie „edukacinį” naudojimą – tarsi žinių troškimas savaime pateisintų bet kokią priemonę jai numalšinti. Iš dalies tai net tiesa. Prieiga prie žinių iš tikrųjų yra nelygi, ir sistema, kurioje mokslas kainuoja tiek, kiek kainuoja gyvenimas, tikrai neatrodo teisinga.

Tačiau realybė kur kas prozaiškesnė

Peržvelkime statistiką, kuria retai kas dalijasi viešai: didžioji dalis torrent’ais parsisiunčiamo turinio – ne vadovėliai ir ne moksliniai žurnalai. Tai filmai, serialai, muzika, žaidimai. „Edukacinis” pretekstas dažnai tampa patogia skraiste, po kuria slepiasi paprasčiausias noras nemokamai pažiūrėti naujausią serialo sezoną.

Nėra nieko blogo pripažinti savo motyvus tokius, kokie jie yra. Sąžiningumas su savimi – dalykas, kurio internetinė kultūra dažnai vengia, prisidengdama gražiais žodžiais apie „laisvą informacijos sklaidą” ir „žinių demokratizaciją”.

Kas iš tiesų nutinka anapus ekrano

Verta paminėti ir tai, apie ką rečiau kalbama viešai – techninę bei teisinę pusę. Failų dalijimosi tinklai veikia decentralizuotai, tad kiekvienas, kas atsisiunčia failą, tuo pačiu metu tampa ir jo platintoju. Tai reiškia, kad žmogus, manantis tiesiog „pasiimąs” kažką sau, iš tikrųjų prisideda prie platesnio, dažnai teisiškai neaiškaus proceso.

Interneto paslaugų teikėjai kai kuriose šalyse stebi šį srautą, autorių teisių gynėjai siunčia įspėjimus, o kartais – ir realias baudas. Lietuvoje tokie atvejai nėra masiniai, tačiau jie egzistuoja, ir tai nėra kažkoks miesto legendas primenantis pasakojimas, o dokumentuotos bylos.

Alternatyvos, apie kurias niekas nekalba su tokiu pat entuziazmu

Įdomu tai, kad per pastarąjį dešimtmetį pasaulis pasikeitė labiau, nei norime pripažinti. Atviros prieigos moksliniai žurnalai, viešosios bibliotekos su skaitmeniniais archyvais, universitetų dalinamasi paskaitų medžiaga internete, platformos, tokios kaip Project Gutenberg ar Internet Archive – visa tai egzistuoja ir veikia legaliai, nemokamai, be jokios rizikos.

Tiesiog šios alternatyvos nėra tokios paslaptingos, „draudžiamo vaisiaus” skoniu apipavidalintos. Jos neturi to jaudulio, kurį suteikia paieška pustamsyje, slaptas failo atsisiuntimas, tarsi darant kažką uždrausto. Žmogaus prigimtis mėgsta nuotykius, net jei tie nuotykiai – tik keli spustelėjimai pelės mygtuku.

Vietoj išvadų – laiškas tam, kuris dar tik ruošiasi spausti mygtuką

Jei kada nors atsidursi prieš pasirinkimą – ieškoti kažko legaliais keliais ar pasukti tuo kitu, tamsesniu takeliu – verta bent akimirką sustoti ir paklausti savęs, ko iš tikrųjų nori. Ar tikrai žinių? Ar tiesiog patogumo? Abu atsakymai yra žmogiški, tačiau tik vienas iš jų neša su savimi realią riziką ir moralinį klausimą apie tai, kieno darbą tu naudoji nemokėdamas.

Piratavimo istorija visada bus kupina gražių pasiteisinimų ir nepatogios tiesos, susipynusių taip glaudžiai, kad sunku juos atskirti. Bet gal ir nereikia visko taip griežtai skirstyti – užtenka tiesiog nemeluoti sau, kai renkiesi, kuriuo keliu eiti internete, kur takai dažnai neturi jokių kelio ženklų, tik tavo paties sąžinę kaip vienintelį kompasą.