Kodėl šiandien auginti vaikus tapo ekstremaliuoju sportu

Prisimenu, kaip prieš keletą metų stovėjau vaikų gimtadienyje ir stebėjau tikrą chaosą. Viena mama atnešė tortą su tokiu kiekiu cukraus, kad galėjai jausti, kaip tavo kasos aparatas skamba nuo būsimų vizitų pas odontologą. Kita įkišo vaikams į rankas planšetes, kad „būtų ramiau”. Trečia didžiavosi, kad jos vaikas jau treji metai nebuvo lauke, nes „kompiuteriniai žaidimai ugdo loginį mąstymą”.

Ir štai aš ten stoviu su savo obuolių griežinėliais ir mintimi galvoje: „Ar aš čia vienintelis, kuris jaučiasi kaip bandantis išgelbėti Titaniko keleivius su arbatiniu šaukšteliu?”

Realybė tokia – šiuolaikinė visuomenė netyčia (o gal ir tyčia?) kuria aplinką, kurioje užauginti sveiką vaiką yra beveik revoliucinis aktas. Maisto pramonė taikosi į jūsų vaikus su reklamos biudžetais, viršijančiais mažų valstybių BVP. Technologijų kompanijos samdo psichologus, kad jūsų atžalos būtų kuo labiau priklausomos nuo ekranų. O socialinė aplinka dažnai skatina konkurenciją, perfekcionizmą ir nuolatinį palyginimą su kitais.

Bet štai gera žinia – jūs neprivalote plaukti pagal srautą. Galite būti tie „keistuoliai” tėvai, kurie augina sveikus, laimingus ir atsparius vaikus. Tereikia šiek tiek drąsos, strategijos ir noro būti šiek tiek piratais šioje sistemoje.

Maisto fronto linijos: kaip išvengti cukraus mafijos

Pradėkime nuo akivaizdžiausio – maisto. Jei manote, kad perdėju, pažiūrėkite į vidutinio vaiko dienoraštį: pusryčiams – saldūs dribsniai (iš esmės cukrus su vitaminų dulkėmis), užkandžiui – vaisių sulčių dėžutė (dar daugiau cukraus be skaidulų), pietums mokykloje – makaronai su kečupu (rafinuoti angliavandeniai su cukrumi), vakarienei – greitas patiekalas, nes visi pavargę. Ir dar saldumynai tarp viso to.

Nebandau jūsų gąsdinti, bet vidutinis vaikas šiandien suvalgo daugiau cukraus per savaitę nei jūsų prosenelis per metus. Ir pasekmės? Vaikų nutukimas, ankstyvas diabetas, dėmesio sutrikimai, nuotaikų svyravimai ir visa kita.

Taigi, ką daryti? Pirma, supraskit vieną dalyką – jūs negalite visiškai izoliuoti savo vaikų nuo prastos mitybos. Jie eis į gimtadienius, lankys draugus, matys reklamas. Bet galite sukurti tvirtą pagrindą namuose.

Praktiškai tai reiškia: pirkite tikrą maistą. Jei jūsų prosenelė neatpažintų produkto kaip maisto – greičiausiai tai nėra maistas. Obuoliai, morkos, kiaušiniai, mėsa, žuvis, riešutai, tikri pieno produktai – tai maistas. Spalvotos dėžutės su personažais ir sveikatos pažadais – tai maisto pramonės produktai.

Antra, nedarykite iš sveiko maisto bausmės, o iš šlamšto – apdovanojimo. Tai didžiausia klaida. Jei sakysite „suvalgysi brokolius – gausi saldainį”, vaikas supras: brokuoliai – blogai, saldainis – gerai. Vietoj to, tiesiog pateikite sveikus patiekalus kaip normalybę. Punktas. Jei vaikas alkanas – valgys. Jei ne – nevalgys. Ir tai normalu.

Trečia, leiskite vaikams kartais valgyti šlamštą. Taip, girdėjote teisingai. Jei visiškai uždrausite, sukursite draudžiamo vaisiaus efektą. Geriau mokykite saikingumo. „Taip, galime nusipirkti ledų, bet ne kasdien, o šiandien, nes yra šeštadienis ir gražus oras”. Tai moko balanso, o ne ekstremizmo.

Ekranų epidemija: kaip neužauginti zombių

Dabar pereikime prie kitos didžiulės problemos – ekranų. Ir čia aš tikrai skambėsiu kaip tas senas žmogus, kuris burbsi „mano laikais…”. Bet žinote ką? Kartais tie seni žmonės teisūs.

Tyrimai rodo, kad vaikai, praleidžiantys daugiau nei dvi valandas per dieną prie ekranų, turi didesnę riziką susirgti depresija, nerimo sutrikimais, miego problemomis ir dėmesio deficitu. O kiek vidutinis vaikas praleidžia? Apie 7 valandas per dieną. Septynias. Valandas.

Problema ne tik kiekybė, bet ir kokybė. Socialiniai tinklai specialiai suprojektuoti sukelti priklausomybę. Jie naudoja tuos pačius psichologinius mechanizmus kaip lošimo automatai. Kiekvienas „patinka” išskiria dopaminą. Kiekvienas pranešimas sukuria lūkestį. Ir jūsų vaikas tampa mažu žiurkėnu, spaudžiančiu mygtuką, tikintis apdovanojimo.

Taigi, kaip su tuo kovoti? Pirmiausia – patys būkite pavyzdys. Jei jūs nuolat kabote telefone, jūsų vaikai darys tą patį. Nesvarbu, ką sakote. Vaikai daro tai, ką matote, ne tai, ką sakote.

Antra – nustatykite aiškias taisykles ir jų laikykitės. Pavyzdžiui: jokių ekranų valandą prieš miegą (mėlyna šviesa gadina miegą), jokių telefonų prie stalo, jokių ekranų miegamajame. Ir tai galioja VISIEMS, įskaitant jus.

Trečia – siūlykite alternatyvas. Vaikas sako „man nuobodu”? Puiku! Nuobulys yra kūrybingumo motina. Neturite būti pramogų komitetas. Leiskite jiems patiems sugalvoti, ką veikti. Taip, pirmą savaitę bus sunku. Jie gali net pasakyti, kad jūs blogiausi tėvai pasaulyje. Ištverskite. Po kurio laiko jie pradės žaisti, skaityti, kurti, tyrinėti.

Ketvirta – investuokite į tikrą gyvenimą. Sportas, menas, gamta, draugai gyvai (ne per ekraną), šeimos laikai. Tai reikalauja pastangų ir laiko, bet tai vienintelis būdas konkuruoti su Silicon Valley milijardais.

Socialinės džiunglės: kaip neišauginti perfekcionisto ar aukos

Dabar apie dalykus, apie kuriuos kalbama mažiau, bet kurie ne mažiau svarbūs – socialinė ir emocinė sveikata.

Šiuolaikinė visuomenė perša vaikams neįmanomus standartus. Turi būti geriausias mokykloje, sportuoti, mokytis trijų kalbų, groti instrumentu, turėti šimtus draugų socialiniuose tinkluose, atrodyti tobulai ir dar būti „autentiškas”. Tai beprotybė.

O pasekmės? Nerimo sutrikimai vaikams išaugo 20 procentų per pastarąjį dešimtmetį. Depresija paauglių tarpe – epidemijos lygis. Savižudybės – trečia pagrindinė paauglių mirties priežastis.

Kaip tėvai galite padėti? Pirmiausia – nustokite dalyvaut lenktynėse. Jūsų vaikas neturi būti geriausias. Jis turi būti laimingas, sveikas ir gebantis susidoroti su gyvenimo iššūkiais. Tai daug svarbiau nei pažymiai ar medaliai.

Mokykite vaikus nesėkmės. Taip, girdėjote teisingai. Nesėkmė yra gyvenimo dalis. Jei nuolat gelbėsite juos nuo kiekvieno nusivylimo, užauginsite trapius suaugusiuosius, kurie subyrės pirmojo tikro iššūkio akivaizdoje. Leiskite jiems patirti nusivylimą, pralaimėjimą, klaidą – ir tada padėkite jiems iš to pasimokyti.

Antra – mokykite emocinio intelekto. Kalbėkite apie jausmus. Ne tik „kaip buvo mokykloje?” (atsakymas visada „gerai”), bet „ką šiandien jautei?”, „kas buvo sunkiausia?”, „dėl ko džiaugeisi?”. Mokykite juos atpažinti ir įvardyti emocijas. Tai vienas svarbiausių gyvenimo įgūdžių.

Trečia – kurkite saugią erdvę namuose. Namai turi būti vieta, kur vaikas gali būti savimi, nesijausti vertinamas, kritikuojamas ar lyginamas. Pasaulis jau pakankamai žiaurus. Namai turi būti uostas.

Imuniteto stiprinimas: kodėl švarumas ne visada draugas

Štai dar viena tema, dėl kurios tikrai būsiu nepopuliarus: higienos isterija.

Suprantu, ypač po pandemijos visi tapo šiek tiek paranojais dėl mikrobų. Bet štai faktas: vaikai, augantys per daug steriloje aplinkoje, turi didesnę riziką susirgti alergijomis, astma ir autoimuninėmis ligomis. Mūsų imuninė sistema turi „treniruotis” su mikrobais, kad mokėtų tinkamai reaguoti.

Tai nereiškia, kad turite leisti vaikams valgyti nuo grindų ar nesiplauti rankų. Bet tai reiškia, kad neturite paniškai dezinfekuoti kiekvieno paviršiaus, kurio jie paliečia. Leiskite jiems žaisti lauke, raustis žemėje, glostyti šunis, valgyti daržoves, kurių neišplovėte penkis kartus.

Kitas dalykas – antibiotikai. Taip, jie išgelbėjo milijonus gyvybių. Bet jie taip pat žudo gerąsias bakterijas žarnyne, kurios yra kritiškai svarbios imuninei sistemai ir net psichinei sveikatai. Neduokite vaikams antibiotikų kiekvieną kartą, kai jie čiaudėja. Pasitarkite su gydytoju, ar tikrai reikalinga.

Ir dar vienas dalykas – miegas. Vaikai šiandien miega vidutiniškai valanda mažiau nei prieš 50 metų. O miegas yra kritiškai svarbus imuninei sistemai, smegenų vystymuisi, augimui, emocijų reguliavimui. Vaikas iki 12 metų turėtų miegoti 9-12 valandų per naktį. Ne 7. Ne 8. Bent 9.

Kaip tai pasiekti? Nustatykite griežtą miegamojo režimą. Tas pats laikas kiekvieną vakarą. Jokių ekranų valandą prieš miegą. Tamsi, vėsi, rami miegamojo aplinka. Ir taip, tai reiškia, kad kartais teks atsisakyti vakarinių veiklų ar renginių. Bet miegas svarbesnis nei dar viena treniruotė ar vakarėlis.

Gamta kaip gydytoja: kodėl jūsų vaikai turi daugiau laiko praleisti lauke

Yra terminas – „gamtos deficito sutrikimas”. Nors tai ne oficiali diagnozė, bet fenomenas tikras. Vaikai, praleidžiantys mažai laiko gamtoje, turi daugiau sveikatos problemų – tiek fizinių, tiek psichinių.

Tyrimai rodo, kad laikas gamtoje mažina stresą, gerina nuotaiką, stiprina imuninę sistemą, gerina dėmesį ir koncentraciją, skatina kūrybiškumą ir net gerina regėjimą (laiko lauke praleidimas mažina trumparegystės riziką).

Bet vidutinis vaikas šiandien praleidžia lauke mažiau laiko nei kalinys maksimalaus saugumo kalėjime. Tai ne juokas – tai statistika.

Taigi, ką daryti? Padarykite laiką lauke prioritetu. Ne „jei turėsime laiko”, bet „tai mūsų dienotvarkės dalis”. Kiekvieną dieną, nepriklausomai nuo oro. Taip, net kai lyja. Net kai šalta. Tiesiog apsirenkite tinkamai.

Nebūtina važiuoti į kalnus ar mišką (nors tai puiku). Net vietinis parkas, kiemas, upės krantas veikia. Leiskite vaikams lipti į medžius, šokinėti per balas, rinkti akmenėlius, stebėti vabzdžius. Taip, jie susiters. Taip, gali įsibrėžti kelius. Tai gyvenimo dalis.

Ir dar vienas patarimas – patys būkite lauke su jais. Bent kartais. Palikite telefoną namuose ir tiesiog būkite kartu. Vaikščiokite, kalbėkitės, tylėkite, stebėkite. Tai kuria ryšį ir atsiminimai, kuriuos jie nešiosis visą gyvenimą.

Bendruomenė ir ribos: kaip išlikti vieningiems, kai aplinka prieštarauja

Viena sunkiausių dalių auginti vaikus „kitaip” – tai socialinis spaudimas. Kiti tėvai žiūrės keistai. Vaikai skųsis, kad „visi kiti gali”. Seneliai kritikuos. Mokytojai gali nesuprasti.

Pirmiausia – raskite savo gentį. Ieškokite kitų tėvų, kurie turi panašius vertybius. Tai gali būti sporto klubas, bažnyčia, bendruomenės grupė, net internetinis forumas. Jums reikia žmonių, kurie palaiko, o ne kritikuoja jūsų pasirinkimus.

Antra – būkite vieningi su partneriu. Jei vienas tėvas sako „ne”, o kitas „taip”, vaikai išmoks manipuliuoti. Aptarkite taisykles ir vertybes iš anksto. Ir tada laikykitės jų abu.

Trečia – mokykite vaikus kritinio mąstymo. Kai jie sako „bet visi kiti turi”, atsakykite „kodėl tu manai, kad tau to reikia?”, „kaip tai pagerins tavo gyvenimą?”, „kokie yra minusai?”. Mokykite juos mąstyti, o ne tik sekti minia.

Ketvirta – būkite lankstūs, bet ne silpni. Yra skirtumas. Lankstumas reiškia, kad galite prisitaikyti prie situacijos, išklausyti argumentus, kartais padaryti išimtį. Silpnumas reiškia, kad atsisakote savo vertybių, nes vaikui nepriimtina ar kas nors kritikuoja.

Pavyzdžiui, jūsų taisyklė – jokių išmaniųjų telefonų iki 14 metų. Bet vaikas dalyvauja sporto komandoje ir visi bendrauja grupėje. Lankstumas būtų – leisti naudotis jūsų telefonu tam tikru laiku koordinavimui. Silpnumas būtų – nusipirkti jam telefoną, nes „visi kiti turi”.

Kai piratavimas tampa gyvenimo būdu: kaip auginti atsparią kartą

Grįžkime prie tos gimtadienio šventės, nuo kurios pradėjome. Po kelių metų „piratavimo” mano vaikai yra tie, kurie valgo obuolius tarp saldainių kalnų. Kurie prašo eiti į lauką, kai kiti klijuoja prie ekranų. Kurie gali užsiimti savimi valandų valandas be jokios technologijos.

Ar jie tobuli? Žinoma, ne. Ar jie kartais skųsiasi, kad norėtų daugiau ekranų laiko ar šlamšto? Taip. Ar aš kartais jaučiuosi kaip blogas tėvas, kai sakau „ne”? Absoliučiai.

Bet štai ką pastebėjau: jie retai serga. Jie gerai miega. Jie turi tikrus draugus, su kuriais žaidžia gyvai. Jie sugeba susidoroti su nusivylimais. Jie skaito knygas. Jie kuria dalykus. Jie linksmi.

Ir tai ne todėl, kad aš kažkoks super tėvas su visomis atsakymais. Tai todėl, kad pasirinkau būti šiek tiek piratu šioje sistemoje. Pasirinkau neiti pagal srautą tik todėl, kad visi kiti taip daro.

Štai ką noriu, kad suprastumėte: jums nereikia būti tobulais. Jums nereikia daryti visko, ką čia aprašiau. Bet jums reikia būti sąmoningiems. Jums reikia priimti sprendimus, o ne leisti sistemai juos priimti už jus.

Pasirinkite keletą dalykų, kurie jums svarbiausi. Gal tai maistas. Gal ekranai. Gal laikas lauke. Pradėkite nuo to. Įtvirtinkite. Tada pridėkite dar vieną dalyką.

Ir atminkite – kiekvienas „ne” šlamštui, ekranams, spaudimui yra „taip” sveikatai, laimei, atsparumui. Kiekvienas kartas, kai laikotės savo vertybių, net kai sunku, yra investicija į jūsų vaikų ateitį.

Jie gali dabar to nesuprasti. Jie gali net pyktis. Bet vieną dieną, kai jie bus suaugę, sveiki ir laimingi, jie supras. Ir galbūt net padėkos jums už tai, kad buvote pakankamai drąsūs būti kitokiais.

Taigi, sveiki atvykę į piratų gildą. Čia mes neplauksime pagal srautą. Mes sukursime savo kursą. Ir užauginsime kartą, kuri bus stipresnė, sveikesnė ir laimingesnė nei sistema tikėjosi. Tai nėra lengva. Bet kas pasakė, kad verta daryti dalykai turi būti lengvi?