Piratavimas – ne tik apie nemokamus filmus

Daugelis žmonių piratavimą įsivaizduoja kaip kažką paprasto: kažkas įkelia filmą į internetą, kitas jį žiūri. Realybė yra žymiai sudėtingesnė ir, atvirai kalbant, gana įspūdinga savo mastais. Turinio piratavimo tinklai šiandien veikia kaip tikros verslo struktūros – su aiškiu darbo pasidalijimu, technine infrastruktūra ir, svarbiausia, su gerai apgalvotu pajamų modeliu.

Serveriai ten, kur sunkiau pasiekti

Piratas nenori, kad jo serverius lengvai uždarytų. Todėl fizinė infrastruktūra dažnai atsiduria šalyse, kur autorių teisių vykdymas yra silpnas arba kur teisinė sistema veikia lėtai. Moldova, Ukraina, tam tikros Azijos jurisdikcijos – tai ne atsitiktinis pasirinkimas. Tai sąmoningas sprendimas, pagrįstas tuo, kiek laiko užtruks, kol teisėsaugos institucijos sugebės reaguoti į skundą.

Be to, dažnai naudojami vadinamieji „bullet-proof” hostingo paslaugų teikėjai – tai kompanijos, kurios tiesiogiai reklamuojasi kaip atsparios bet kokiems pašalinimo prašymams. Jos ignoruoja DMCA pranešimus, nesvarsto skundų ir paprasčiausiai neatsako į laiškus iš teisių turėtojų. Tokios paslaugos kainuoja brangiau nei įprastas hostingas, bet piratavimo tinklui tai – tik verslo išlaidos.

Kaip turinys pasiekia žiūrovą

Pats turinys retai saugomas viename serveryje. Dažniausiai naudojama paskirstyta sistema: vaizdo failai laikomi vienoje vietoje, srautinio perdavimo infrastruktūra – kitoje, o svetainė, kurią mato vartotojas, – dar kitur. Tai reiškia, kad net uždarius vieną mazgą, likusi sistema toliau veikia.

Populiarus metodas – naudoti teisėtus CDN (turinio pristatymo tinklus) kaip tarpininkus. Piratavimo svetainė gali naudoti tą pačią infrastruktūrą, kurią naudoja ir didelės legaliose platformos, nes CDN paslaugų teikėjai ne visada tikrina, koks turinys per juos perduodamas. Tai sukuria papildomą apsaugos sluoksnį ir pagerina vaizdo kokybę vartotojui.

Pinigai – iš reklamos, ir čia prasideda lietuviška dalis

Štai kur viskas tampa įdomu. Serveris gali būti Moldovoje, domenų registratorius – Panamoje, o pinigai į šią sistemą plūsta iš Lietuvos, Latvijos, Lenkijos ir kitų šalių – per reklamos tinklus.

Piratavimo svetainės uždirba daugiausia iš programatinės reklamos. Tai automatizuota sistema, kurioje reklamuotojai perka skelbimų plotą realiuoju laiku, dažnai net nežinodami, kurioje konkrečioje svetainėje jų reklama pasirodys. Lietuvos įmonė gali mokėti už reklamą, kuri rodoma piratinės serijos žiūrovui, ir apie tai net nenutuokti – nes tarp jų yra keletas tarpininkų: reklamos birža, SSP platforma, DSP platforma ir dar keli kiti sluoksniai.

Piratavimo svetainės operatoriai žino, kaip manipuliuoti šia sistema. Jie registruoja savo svetaines reklamos tinkluose naudodami klaidinančią informaciją, kartais net pateikdami suklastotus duomenis apie auditorijos dydį ar demografiją. Kai kurie naudoja domenų maskavimą – reklamos tinklas mano, kad reklama rodoma vienoje svetainėje, o iš tikrųjų ji atsiduria kitoje.

Kodėl tai sunku sustabdyti

Problema yra ne technologinė – ji yra jurisdikcinė ir ekonominė. Teisių turėtojas, norėdamas pašalinti piratinį turinį, turi kreiptis į serverio šalies teismą, į domenų registratorių, į hostingo paslaugų teikėją ir į reklamos tinklus – vienu metu, skirtingomis kalbomis, pagal skirtingus įstatymus. Tuo tarpu piratavimo svetainė per tą patį laiką gali persikelti į naują domeną ir tęsti veiklą.

Reklamos industrija pastaraisiais metais stengiasi spręsti šią problemą per iniciatyvas kaip ads.txt – tai failas, kuriame svetainė nurodo, kurie reklamos pardavėjai yra įgalioti parduoti jos inventorių. Tačiau ir šią sistemą piratai išmoko apeiti.

Tinklų pabaiga ar evoliucija?

Piratavimo tinklai niekur nedingsta – jie prisitaiko. Kai vienas metodas uždaromas, atsiranda kitas. Šiuo metu matomas augantis perėjimas prie IPTV piratavimo – nelegalių srautinio transliavimo paslaugų, kurios imituoja teisėtus televizijos paketus ir dažnai veikia per tuos pačius įrenginius, kuriuos žmonės naudoja legaliam turiniui žiūrėti. Infrastruktūra ta pati, tik pakuotė kitokia. O pinigai iš Lietuvos reklamuotojų – ar tiesioginiai prenumeratos mokesčiai iš lietuvių vartotojų – toliau teka į sistemas, kurių fizinis ir juridinis centras yra toli už ES ribų. Tai ne tik autorių teisių klausimas – tai klausimas apie tai, kaip globaliai fragmentuota teisinė sistema kovoja su globaliai integruotu verslu.